Ar man reiktų kūdikio?

Ar man reiktų kūdikio?

Šis prasmingas pasakojimas gali tikti prieš įteikiant dovaną mamai ar močiutėms:

Vieną gražią ir šiltą popietę mes su dukra sėdime terasoje ir šnekučiuojamės. Ji lyg tarp kitko užsimena, kad ji su vyru svarsto apie šeimos pagausėjimą. „Mes atliekame tyrimą“, pusiau juokais sako mano dukra. „Kaip manai ar man reiktų kūdikio?“

„Tai pakeis tavo gyvenimą“, atsakau stengdamasi išlaikyti neutralų toną.

„Žinau“, atsako dukra, „nebegalėsiu ilgiau pamiegoti savaitgaliais, nebeturėsiu spontaniškų atostogų.“
Tai buvo visai ne tai, ką aš turėjau omeny. Žvelgiu į savo dukrą bandydama nuspręsti, ką jai atsakyti. Aš noriu, kad ji sužinotų tai, ko niekada nepasakys paruošiamosiose gimdymo pamokėlėse, ko ji neras knygose apie nėštumą, gimdymą ir buvimą tėvais.

Aš noriu jai pasakyti, kad fizinės gimdymo žaizdos užgis, bet tapimas mama paliks emocinę žaizdą, tokią gyvą, jog ją amžinai skaudės vos palietus.

Svarstau, kad reiktų ją perspėti, jog ji daugiau niekada nebeskaitys laikraščių nesvarstydama, „O kas jei tai būtų buvęs MANO vaikas?“. Kad kiekviena lėktuvo avarija, kiekvienas gaisras persekios ją.

Kad kai ji žvelgs į badaujančių vaikų nuotraukas, ji svarstys, ar gali būti kas nors baisiau nei matyti savo vaiką mirštantį.

Pažvelgiu į jos dailiai nulakuotus nagus, stilingą kostiumėlį ir pagalvoju, jog visai nesvarbu kokia išsilavinusi ji yra, tapimas mama ją pažemins iki primityvaus lokės, saugančios savo mažylį, lygio. Kad skubus šauksmas „Mama!“ privers ją mesti iš rankų skaniausią desertą ar brangiausią krištolinį dirbinį nedvejojant nei sekundės.
Jaučiu, kad turėčiau ją perspėti, jog visai nesvarbu kiek metų ji investavo į savo karjerą, motinystė ją šiuo atžvilgiu apribos. Ji gali suorganizuoti pačią geriausią vaiko priežiūrą, bet vieną dieną ji eis į svarbų verslo susitikimą ir galvos apie savo kūdikėlio mielą kvapą, šypseną, apsikabinimą... Ji turės pasitelkti visus savidisciplinos išteklius, kad susilaikytų nuo nenumaldomo noro bėgti namo, tik tam, kad įsitikintų, jog jos vaikeliui viskas gerai.

Aš noriu, kad mano dukra žinotų, jog kasdieniai sprendimai daugiau nebebus rutina. Kad penkiamečio berniuko noras eiti į vyrų, o ne į moterų tualetą McDonald‘e taps didžiule dilema. Kad būtent ten, tarškančių padėklų ir šaukiančių vaikų apsuptyje, bus svarstomas nepriklausomybės ir savo lyties suvokimo klausimas prieš grėsmę, jog gal tame tualete tyliai slepiasi vaikų priekabiautojas, o ji negalėsi būti šalia ir apginti.

Visai nesvarbu kaip greitai ji geba priimti sprendimus darbe, ji nuolat svarstys ir abejos ar tikrai gerai nusprendė būdama mama.

Žiūrėdama į savo gražuolę dukrą, noriu ją užtikrinti, kad labai greitai po gimdymo ji numes visus nėštumo metu priaugtus kilogramus, bet jau daugiau niekada nebesijaus tokia pati.

Kad jos gyvenimas, dabar toks svarbus, praras svarbą kai ji susilauks vaikelio. Kad ji bus pasiruošus paaukoti bet ką, net savo gyvybę, nedvejodama nei sekundės, kad tik išsaugotų savo atžalą, bet tuo pačiu ji tikėsis, kad gyvens labai ilgai, ne tam, kad įgyvendintų savo siekius ir svajones, o kad pamatytų kaip tai padaro jos vaikai.
Aš noriu, kad ji žinotų, jog cezario pjūvio randas ar išryškėjusios strijos taps jos garbės ženklais.

Mano dukros santykiai su vyru pasikeis, bet ne taip, kaip ji dabar mano.

Noriu, kad ji suprastų, kaip dar labiau galima pamilti vyrą, kuris atsargiai ir su dideliu atidumu keičia kūdikio vystyklus ar kuris niekada nedvejoja svarstydamas ar pažaisti su savo vaiku.

Manau ji turėtų žinoti, kad ji pamils jį dar kartą dėl priežasčių, kurios šiandien jai atrodytų visai neromantiškos.
Norėčiau, kad mano dukra pajustų tą ryšį, kuris atsiras su moterimis visais istorijos tarpsniais, kurios bandė sustabdyti karą, prietarus ir vairavimą išgėrus.

Norėčiau perduoti savo dukrai tą nenusakomo džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmą kai pamatai savo vaiką pirmą kartą savarankiškai važiuojantį dviračiu.

Norėčiau išsaugoti jai tą nuoširdų kūdikio juoką ir krykštavimą, kai šis pirmą kartą paliečia minkštutį šuniuko ar kačiuko kailiuką.

Aš noriu, kad ji pajustų tą džiaugsmą, kuris yra toks tikras, kad kartais net skauda.

Mano dukros sumišęs žvilgsnis priverčia suvokti, kad mano akyse susikaupė ašaros. „Tu niekada to nesigailėsi“, pagaliau aš atsakau. Tada paimu jos ranką ir stipriai suspaudžiu...

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >