Istorija apie keturias žvakes

Šie žodžiai skaitomi po to, kai tėveliai uždega šeimos židinį ir jį perduoda vaikams:

Istorija apie keturias žvakes

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalba. Pirmoji sakė:
- AŠ ESU RAMYBĖ. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, kad man nelieka nieko kito, tik užgesti...
Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. 
Antroji sakė:
- AŠ ESU TIKĖJIMAS. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti. 
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. 
Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: 
- AŠ ESU MEILĖ. Nebeturiu jėgų daugiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai - savo artimųjų.
Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. 
Staiga į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: 
-  KĄ JŪS DAROTE?! JŪS TURITE DEGTI- AŠ BIJAU TAMSOS!!!
Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: 
- NEBIJOK IR NEVERK! KOL AŠ DEGU VISUOMET GALIM UŽDEGTI IR KITAS TRIS ŽVAKES. AŠ ESU VILTIS. 
Susijaudinęs ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. 

Brangieji, Jūs ką tik perėmėte iš savo tėvų šeimos židinio ugenelę, todėl mes jums linkime, kad jūsų širdyse niekada neužgestų viltis ir kiekvienas Jūsų visada savo širdyse, kaip tas vaikas, atrastų vilties kibirkštėlę, kuri uždegtų tikėjimą, ramybę ir meilę. Taigi Mes jums norime padovanoti šias keturias žvakes, visada prisiminkite, kad ir kaip bus sunku, nepraraskite savo širdyse vilties.

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >