Joninių pasaka

Joninių pasaka

Šį žaidimą turi žaisti visi svečiai. Žaiskite prie stalo. Labai tinka svečiams prasijudinti ilgiau pasėdėjus. Suruoškite korteles su vaidmenimis (vaidmenys pasakoje paryškinti didžiosiomis raidėmis). Geriausia, kad kiekvienas svečias pasikabintų ar prisisegtų lapelį su didelėm raidėm užrašytu jo vaidmeniu. Medžių, dvasių, baisūnų gali būti daugiau nei vienas svečias/vaidmuo. Kai visų vaidmenys išdalinti, paaiškinkite taisykles: jūs skaitysite pasaką, o kiekvienas išgirdęs savo vardą tekste turi atsistoti. 

Kas bus medžiai – tegu atsistoja ir rankomis iškėlę mojuoja.
Kas bus dvasios ir baisūnai – tegu atsistoja ir sako „ūūūū“,
Kas bus kūdikis – tegu atsistoja ir kaip kūdikis suverkia.
Kas bus arklys – tegu atsistoja ir sako „tik-dik, tik-dik...“
Visi kiti – tik atsistoja.

Kas ne savo laiku atsistoja ar pamišta atsistoti – bauda, pavyzdžiui, sakyti krikštukui ir jubiliatui po sveikinimą.

Seniai labai seniai, prieš ištisus septyniasdešimt su viršum metų, kiek tiksliai, niekas jau nepasakys, gyveno VYRAS ir ŽMONA. Nebuvo jie nei KARALIUS nei KARALIENĖ, tiesiog paprastas VYRAS ir ŽMONA. Gyveno jie paprastai, tačiau nieko nestokojo. Nors jų namai ir nebuvo KARALIAUS rūmai, bet buvo patogūs. ŽMONA laukėsi ir kaip tik priėjo jai laikas gimdyti. Išsiuntė ji VYRĄ, kad PRIBUVĖJĄ atvežtų. VYRUI reikėjo per mišką, kuriame seni MEDŽIAI augo, keliauti. Šalia tų MEDŽIŲ buvo daug PAPARČIŲ prižėlę. Visai VYRAS pamiršo, kad jis Joninių vakarą iškeliavo. Tokį vakarą, sakoma, kad geriau po PAPARČIUS neklaidžiot, nes DVASIOS ir visokie BAISŪNAI gali užklupti. Sakoma, kad saugo jie stebuklingą PAPARČIO ŽIEDĄ, pražystantį tik vieną kartą metuose. Kas tą PAPARČIO ŽIEDĄ randa, tampa už visus išmintingesnis, o ir turtus pasaulio paslėptus pamato. Nagi mūsų VYRAS po PAPARČIUS braido, ieško tako iki PRIBUVĖJOS namo, o ŽMONA namuose nerimauja, kaip KARALIENĖ KARALIAUS sugrįžtančio VYRO laukia. Neramu ŽMONAI darosi, jau ir temti pradėjo. VYRUI dar neramiau, ir dėl ŽMONOS, vienos pasilikusios, ir kad BAISŪNAI bei DVASIOS čia tarp MEDŽIŲ ir PAPARČIŲ vieno neužkluptų. Vis tik ne KARALIUS esąs, be palydos eina. Staiga VYRAS pamatė tarp MEDŽIŲ žiburėlį. Gal tai PAPARČIO ŽIEDAS šviečia, VYRAS pamanė. Bet jei jį DVASIOS ir BAISŪNAI saugo, geriau nesiartint. Tuščia tų turtų. Juk namuose laukia tikra KARALIENĖ. Jau norėjo VYRAS apsisukti ir pas savo ŽMONĄ sugrįžt, bet išgirdo nuo žiburėlio pusės dainą sklindant. Braudamasis per MEDŽIUS ir per PAPARČIUS, artyn link žiburėlio pasuko. Ogi ten PRIBUVĖJOS namelis švietė, o pati PRIBUVĖJA dainą traukė. Suskubo VYRAS visą padėtį išdėstyt, kad ŽMONAI pagalbos reikia. Nieko nelaukus PRIBUVĖJA suruošė vežimaitį su ARKLIU ir visi į kelią suskubo. Lėkė karietaitė, ARKLIO tempiama taip greitai, kad nei BAISŪNAI, nei jokios DVASIOS iš paskos nespėjo. Tai apsidžiaugė ŽMONA VYRO, o dar labiau PRIBUVĖJOS sulaukusi. Netrukus pasaulį pasveikino KŪDIKIO riksmas. Joninių naktį gimusį jį JONU ir pavadino. Užaugo JONAS šauniu VYRU, vaikų, anūkų sulaukė. Tuo JONO pasaka ne baigėsi, o tik prasidėjo. O štai PRIBUVĖJA, sakoma, kad po tos nakties kažkur iškeliavo. Jei paklausytumėt, ką MEDŽIAI šneka, ką PAPARČIAI šlama, išgirstumėt, kaip jie pasakoja, jog teko laimė PRIBUVĖJAI PAPARČIO ŽIEDĄ rasti. Belekiant su ARKLIU ir karietaite, jis pats į PRIBUVĖJOS sijoną įkritęs. Gal tiesa tai, gal ir melas, bet kad JONŲ puotoje buvau, midų alų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau, tai jau tikra tiesa.

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >