Kaip Dievas kūrė tėtį

Kai Dievas kūrė tėtį, pirmiausia pagamino aukštą formą. Tai pamatęs angelas nusistebėjo:
- Koks gi čia tėtis? Jei vaikai bus mažučiai ir prie pat žemės, kodėl gi tu tėtį darai iki pat dangaus? Toks tėtis negalės nepasilenkęs apklostyti vaiko, guldydamas jį miegoti, o ir norėdamas jį pabučiuoti, turės gerokai susikūprinti.
Dievas nusišypsojo ir atsakė:
- Tavo tiesa, bet jei tėtį padaryčiau tokio ūgio kaip vaikas, į ką tada šis galės lygiuotis ir norėti būti toks pat užaugęs?
Kai Dievas padarė tėčio rankas, jos buvo didžiulės ir raumeningos. Angelėlis liūdnai papurtė galvytę ir tarė:
- Ar tu bent žinai, ką darai? Didelės rankos bus grubios. Joms bus sunku sugraibyti mažas sagutes, užrišti gumytes ant lėlyčių kasų. Jau net nekalbu apie rakšties ištraukimą iš delno.
Dievas ir vėl nusišypsojo:
- Žinau, bet tokios rankos pakankamai didelės, kad iš jų neiškristų visas mažo vaikučio turtas, ištrauktas iš abiejų kišenių, o kartu ir pakankamai mažos, kad delnuose tilptų mylimo vaiko veidelis.
Tada Dievas nulipdė ilgas, lieknas kojas ir plačius pečius. Išvydęs tai, angelėlis net žado neteko:
- Kas čia dabar? Ar tu supranti, kad ką tik pagaminai tėvą be plačių klubų? Kaip dabar jis pasisodins ir priglaus vaiką prie savęs, kad šis neįkristų tarp kojų?
Tuo tarpu Dievas atsakė:
- Tai mamai reikia tokio glėbio, kuriame glaustų savo vaikelį. Tėčiui reikalingi stiprūs ir platūs pečiai, kad galėtų patraukti roges, padėtų išlaikyti pusiausvyrą mokantis važiuoti dviračiu ar būtų kur pasidėti mieguistą vaikučio galvelę einant namo.
Dievas jau įpusėjo daryti dvi didžiausias kada nors matytas pėdas, kai angelėlis ir vėl negalėjo nuslėpt savo nuostabos:
- Ar tu nuoširdžiai manai, kad tos didžiulės valtys sugebės greitai iššokti iš lovos rytą verkiant ką tik pabudusiam vaikui? Arba vaikščioti gimtadienio šventėj nesutraiškant bent trijų iš mažųjų svečių?
Dievas angelėliui atsakė:
- Sugebės, pamatysi, viską jos sugebės. Jos puikiai tiks žaidžiant, kad mažylis joja ant arklio. Tokios didelės pėdos išgąsdins visus po lova pasislėpusius baubus. Jos turės didžiulius batus, kuriuos vaikui matuotis bus be galo smagu.
Dievas dirbo visą naktį. Jis įdėjo keletą žodžių, nedaug, bet tvirtų. Davė įsakmų jis balsą ir akis, kurios viską galėtų matyt, bet išliktų ramios, pakančios. Ir galiausiai ašaras Dievas įdėjo. Tada pažvelgė į ramybės nedavusį angelėlį:
- O dabar ar gerai, kad tėvas mokės mylėti taip stipriai, kaip moka mama?
Angelėlis pritarė ir tyliai stovėjo.

(versta pagal "When God created Fathers", Erma Bombeck)

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >