Krikštynos pagal senuosius lietuvių papročius
Seniau krikštynos buvo viena svarbiausių švenčių ne tik vaikelio namuose, bet ir visame kaime. Krikštynas švęsdavo ne prasčiau nei vestuves. Vaikelį krikštydavo labai mažą, trečią - ketvirtą dieną po gimdymo. Buvo tikima, kad kol vaikelis nekrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali laumės apkeisti. Prie nekrikštyto vaikelio būdavo deginama žvakė, kad niekas šio nenužiūrėtų. Dalį tų laikų tradicijų galima pritaikyti ir šių dienų krikšto šventėje.
Krikto tėvai atvažiuoja pas tėvus. Vos šiems įžengus tėvai iškilmingai įduoda vaiką, prašydami būti gerais krikšto tėvais, kurie prireikus pasirūpintų vaikeliu. Krikšto tėvai nuprausia ir aprengia vaikelį. Kad gyvenime vaikas nepritrūktų pinigų, krikšto tėvas prieš važiuojant į bažnyčią į mažylio batuką įdeda monetą. Sakoma, kad mergaitę į bažnyčią turi vežti krikštamotė, o krikštyjamą berniuką – krikštatėvis.
Senovėje tikėta, kad prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė, todėl reikia ją apgauti ir vaikelį iškelti per langą bei atiduoti kūmams. Krikšto tėtis išeidamas iš namų turi sudaužyti molinį ąsotį. Kuo daugiau bus šukių, tuo vaikučio gyvenimas bus laimingesnis.
Su krikštynomis susiję nemažai burtų ir prietarų: kūmai, važiuodami į bažnyčią, turi gerai pagalvoti, ar nieko nepamiršo, kad kūdikis nebūtų blogos atminties; sutiktiems duoti pyrago, kad užaugęs krikštavaikis būtų dosnus; pasveikinti kiekvieną kelyję sutiktą žmogų, tada ir vaikutis būsiąs dievobaimingas. Kelionės į bažnyčią metu nevalia plepėti, nes krikštavaikis užaugęs bus liežuvautojas, melagis ir rėksnys. Negalima snausti, nes tada kūdikis neilgai gyvens. Važiuoti reikia greičiau, nes greitai vežamas kūdikis bus apsukrus ir stropus. Per krikštynas kūmams negalima pyktis, kad vaikas nebūtų neklaužada, perkant derėtis, nes vaikas bus šykštus, ko nors stebėtis, nes vaikas bus godus.
Į bažnyčia važiuokite pagrindinėmis, kuo tiesesnėmis gatvėmis. Jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu – vaikelio gyvenimas bus tiesus, jei pagrindiniais keliais, vaikas „nenueis šunkeliais“. Prieš einant į bažnyčią visi (ir kūmai ir tėvai su vaikeliu) turi palypėti ant akmens – tada vaiko dantys augs kieti ir vaikas bus tvirtas.
Prieš krikšto ceremoniją kūma turi duoti kunigui pyrago, kad šis pakrikštytų „iš geros rankos“. Kai kunigas klaus krikšto vardo, šį bažnyčioje reikia ištarti kuo garsiau ir kuo aiškiau, kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti.
Po krikšto namie įvažiavus į kiemą reikia visiems garsiai pasakyti, kokį angelą sargą pasirinko mažyliui, t.y. koks jo šventasis. Susėdus prie vaišių stalo, krikšto tevas vaiką iškelia virš vaišių stalo, taip palaimindami stalą ir vaišes bei užburdami, kad vaikutis visą gyvenimą turėtų ko valgyti. Kūma visus susirinkusius svečius vaišina savo keptu pyragu bei sūriu.
Pagal senovinius papročius vaikas nuo krikšto mamos gauna dovanų:
Rekomenduojame Jūsų šventei:
- česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios;
- riestainių, kad čiulptuko nereikėtų;
- cukraus, kad pienas saldus būtų;
- vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveikas būtų;
- angeliuką, kad angelą sargą įsigytų;
- šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą;
- mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti;
- muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkingas ir švarus būtų;
- šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią;
- į batuką įpildavo žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų.
Jei krikštyjamas berniukas, visi dalyvaujantys vyrai turi eiti kepti kiaušinienės ir ja vaišinti moteris. Kiaušinis laikomas vaisingumo simboliu, todėl šis patiekalas krikštynų metu turi ypatingą reikšmę.
Prasidėjus šventei, svečiams užkandus galima ir žaidimų pažaisti. Įšventinkite senelius į naują vaidmenį, močiutėms užrišdami skareles, o seneliams įteikdami lazdas. Galite šiuos „prizus“ įteikti už atliktas užduotis, pavyzdžiui, liepti padainuoti lopšinę ar pasekti pasaką. Daugiau užsiėmimų krikštynų metu rasite skyrelyje Žaidimai.
Foto Gedas Girdvainis Photography.
Lapai spausdinimui
