Kūčių stebuklas

Kūčių stebuklas

Kūčios – ypatingas metas, šeimos metas. Jis tampa dar svarbesnis prie stalo sėdant su mažyliais. Tada labiausiai ir prisimename mūsų vaikystės Kūčias, labiausiai norime perduoti savo atžalėlėms tą stebuklingą šventės jausmą. Paslapties, išskirtinio laiko, senosios protėvių magijos, persmelkusios nūdienos papročius, nuotaiką padės sukurti keletas smulkmenų, o gal tiesiog prisiminsite, ką darydavote patys būdami maži...

KŪČIŲ STALAS

Tradiciškai visos šeimos Kūčių vakarą susėda prie patiekalais nukrauto stalo. Kad ši vakarienė vaikams būtų išskirtinė, duokite jiems keletą užduotėlių. Tegu bus jie atsakingi už dvylikos patiekalų suskaičiavimą. Paaiškinkite, kad ne mažiau dvylikos turi būti, nes šie reiškia dvylika mėnesių arba dvylika Kristaus apaštalų. Kartu su vaikais prieš užtiesiant staltiesę, patieskite po ja šiaudų. Paaiškinkite jiems, kad vėliau su jais bus burtas, o štai senovėje tokius šiaudus po vakarienės nešdavo gyvulėliams suėsti. Patiestas šienas pagonybės laikais simbolizavo sudūlėjusią praeitį, o katalikai aiškina, kad ant šieno ėdžiose yra gimęs Jėzus. Būtinai padėkite ant stalo viena lėkštele daugiau nei yra žmonių ir paaiškinkite vaikams, kad ši lėkštelė skirta mirusiesiems ir angeliukams. Kai stalas jau paruoštas, papasakokite, kad sėsdavo seniau prie stalo visi Vakarinei žvaigždei danguje sužibus. Pasižiūrėkite prieš susėsdami pro langą į žvaigždes. Perspėkite susėdančiuosius, kad įsidėmėtų, iš kurios pusės prie stalo sėdo. Iš tos pačios turės ir atsistoti nueidami. Tikėta, kad tada žmogus visus metus niekur nepaklys.

Atsisėdus prie stalo uždegama žvakė. Žodį pasako vyriausias šeimos narys. Visi sukalba maldą, laužia Kalėdaitį. Paaiškinkite vaikams, kad Kalėdaičio laužimas reiškia, jog ateinančiais metais su tuo žmogumi nesipyksi. Paskatinkite vaikus paragauti visų dvylikos patiekalų. Tai burtas, reiškiantis, kad ateinantieji metai bus sotūs ir turtingi.

Jei ruošiatės kaip vieną Kūčių valgį turėti medaus, galite prieš jį valgant pasakyti šiuos ar panašius žodžius, atkreipiant dėmesį į bičių darbštumą, vieningumą:

„Imkim ir valgykim bičių medų ir būkim mes visi panašūs į bites. Mano brangi šeimynėle, aš noriu, kad Jūs imtumėt pavyzdį iš bičių: viena už visas, visos už vieną. Tada jūsų niekas niekur nepalauš ir niekas jūsų neskriaus. Juk jei į bičių avilį pakliuvo svetima bitė, tai žiūrėk, viena neištysė, tai tuoj kelios sušoko, ir tai svetimai bitei sparnelius nukando ir išmetė pro laką. Taigi, vaikeliai, reikia būti visiems vieningiems“.

Visiems pavalgius galima atlikti burtą su šiaudais. Nežiūrint dešine ranka reikia ištraukti iš po staltiesės vieną šiaudą. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas – vargų, storas, šakotas šiaudas – turtai, žolė su žiedeliu – meilę ir vedybas, su varpa – turtus ir vaisingumą. Dar sakoma, kad jei ilgą šiaudą ištraukia vyras – ilgai gyvens, o jei mergina – ilgai senmergiaus. Trumpas šiaudas reiškė greitas merginos vestuves, o storas – laimingą gyvenimą. Šiaudus galima traukti ir iš po stalu padėto krepšio. Būdavo imama ir po du šiaudus -abu dešine ranka. Ištraukus abu kišami už nugaros ir greitai vienas perimamas į kairę ranką. Jei dešinėje lieka ilgesnis – bus laimingas gyvenimas. Iš šiaudų apie vedybas dar ir taip burdavo, kad jei prie šiaudo prikibęs kitas – bus vestuvės. Jei šiaudas ilgas – būsimas vyras bus aukštas ar toli ištekės, jei trumpas – bus žemas vyras. Dar gyvenimo trukmę matuodavo taip, kad kiek saujų išsiteks ant šiaudo, tiek dešimtmečių ir gyvens. Ištrauktus šiaudelius reikia vėl sudėti po staltiese ar į krepšį – numesti negalima. Kalėdų rytą šienas nuo stalo nurenkamas. Reikia stengtis jį nurinkti taip, kad nei šiaudelis nenukristų ar neliktų – tai reiškia santaiką ir laimę šeimoje. Jei surinkus šiaudus ant stalo rasite likusių sėklyčių – metai bus turtingi ir derlingi.

Pakilus nuo stalo ant vaikų galvų galima berti grūdų, o vaikai turėtų juos gaudyti. Kas sugaus daugiausia, tas bus turtingesnis.

Maistas nuo stalo nenukraustomas, kažkiek paliekama per naktį. Vaikams galima paaiškinti, kad maistas paliekamas angeliukams, kad šie ateina naktį pavalgyti.

VANDENS VIRSMAS Į VYNĄ

Vienas iš senųjų pokštų – tai tikėjimas, kad vanduo Kūčių naktį virsta vynu. Sakoma, kad jis virsta vynu tik akimirkai, kaip kad ir paparčio žiedas pasirodo tik trumpam. Kai kur tikėta, kad laumės saugodavo vandenį, norėdamos dvyliktą valandą žmones nuo jo nuvilioti, pasiversdavo baidykėmis, gražiais žvėreliais, žibančiais žaislais, ugnimi... Suklydus laiką, kada semiamas vanduo, tikėta, kad galima ir varlių prisisemti. Keletas istorijų apie vandens virtimą vynu:

Viena mergina Kūčių,naktį įsinorėjusi gerti ir, neradus troboj vandens, išėjo pasisemti. Ragauja vandenį — saldus. Įneša gryčion — vynas. Greit išbėgo su kibiru, bet rado vėl tik vandenį. Moteris panoro gerti — nuėjo, atsigėrė ir sušuko: ,,Vaje, tėvai, koks skanus vanduo“. Vyras sako: „Atnešk ir man“. Kol nunešė, vanduo liko vėl vandeniu. „Vienas ūkininkas nubudo Kūčių naktį. Įsinorėjo gerti ir atsigėrė vandenio. Dievulėliau, tas vanduo — vynas! Tai tas žmogus prikėlė žmoną. Sako: „Žinai, žmonel, vanduo pavirto vynu“. Tai abu dui nešt. Prinešė pilnus viedrus ir kubiliukus, kokius tik turėjo, O Kalėdų rytą paragavo — vanduo, ir gatava“. Parvažiavęs namo Kūčių naktį šeimininkas girdo arklius — tie negeria; jis paragaus vandens, žiūri — vynas; nubėgo jis į trobą visiems pranešti, grįžta, geria — vanduo pats paprasčiausias, ir arkliai atsigėrė: kol jis sulakstė į trobą, praėjo tas momentas, kai vanduo virto vynu. Vienas žmogus nuėjo, prie šulinio pasisėmė kibirą vandens ir įmerkė liežuvį, kad kai atsiras vynas suspėtų atsigerti. O tas vynas buvęs nepaprastas, stebuklingas. Atsigėrus galėjai sužinoti užkeiktus ir paslėptus lobius, juos pasiimti. Tačiau tam žmogui nepasisekė, pradėjo stipriai šalti, ir įšalo liežuvis — taip ir nepajuto vyno skonio. O kitur vargšas žmogelis, pavalgęs sūrios silkės, nes daugiau nieko neturėjo, naktį panoro gerti — pasisėmė vandens ir pajuto, kad jis saldus, neapsakomai gardus. Vėliau jis tapo turtingu, laimingai nugyveno savo amžių. Būdavę ir ypatingesnių nutikimų: Kartą mergaitė nuėjusi pasisemti vandens. Žiūri, vanduo vynu pavirtęs, bet tuo metu šulinys pradėjęs kilti ir pakilęs labai aukštai. Tai ir dabar, pasižiūrėjus į mėnulį, matosi mergina su naščiais.

RAGANOS

Seniau tikėta, kad Kūčių naktį išlenda raganos. Jos sujodavusios ant šluotų ir keldavusios puotas, ant tuščių avilių į žirnių šalį jodavusios. Vienas pasakojimas: „Kartą vienas bernas įlindęs į avilį, ir raganos jį nunešusios į kažkokį kitą pasaulį, kur buvusi vasara, ir ten jos ėmusios žirniauti. Bernas iškišęs iš avilio ranką ir taip pat pasiraškęs žirnių. Paskum raganos sugrįžusios atgal. Kai vakaruškose raganos gyrėsi, kad neturinčios iš kito pasaulio žirnių, bernas išsiėmęs iš kišenės žirnius ir parodęs. Paskum tas bernas ėmęs džiūti ir nudžiūvęs.”. Tikėta, kad raganos Kūčių vakarą gali žmones paklaidinti, tad geriau niekur neiti. Jos šį vakarą būna labai pavojingos: kerpa avis, laksto po laukus, kaimus, pirtis, vagia vaikus, skandina jaunuolius, sugundo, kai kam užkiša dūmtraukį. Senesnieji valkininkiečiai, kad raganos nesukeistų kūdikių, kambariuose Kūčių naktį, saugodami vaikus nuo pasikėsinimo, jų pakabintus lopšius visada apsupdavo paklodėmis. Tikėta, kad raganos ir piktos dvasios netekdavo galios užgiedojus gaidžiui. Kad turėtų, pasirodžius, raganas kuo pažaboti, po stalu pasidėdavo apinasrį.

ĮVAIRŪS BURTAI IR ŽAIDIMAI

Žaidimams su batais galite kas norite mesti batą per petį link durų. Jei žaidėjai vyresni, galite burtis, kas pirmas ištekės, jei mažesni, tegu šis žaidimas bus susijęs su pranašyste, ar atostogų važiuosite toli (jei batas atsisukęs į duris) ar liksite gimtojoje šalyje. Batus galite sudėti į didelį bliūdą ar vonelę ir smarkiai kratyti. Kurio pirmo batas iškris, tas pirmas ištekės/ves. Dar galima taip batus kratyti per petį iš maišo. Kuris pirmas iškris, tas pirmas iš namų išeis. Dar vienas burtas – sudėti vyriškus ir moteriškus batus ir kiekvienas turi griebti nežiūrėdamas. Jei moteris pagriebia vyrišką batą ar vyras moterišką – bus vestuvės.

Ateities spėjimui galima panaudoti puodelius ir po jais padėti įvairius simbolius (kokius padėsite ir ką jie gali reikšti, susigalvokite patys), pavyzdžiui, duona – sotūs metai, kaspinas – tolima kelionė, pieštukas – seksis mokslai, pinigėlis – bus turtingi metai, raktas – šeimininkausi kitais metais. Kiekvienas žaidėjas parodo, kurį puodelį atidengti. Tą kitiems metams ir lemia burtas, koks simbolis paslėptas.

Dar vienas ateities spėjimo burtas – lieti vašką į vandenį. Galima tiek žvakę varvinti tiek ir lieti karštą vašką iš šaukšto. Gautos figūros aiškinamos pagal tai, ką įžvelgiate. Pavyzdžiui, figūra panaši į arklį – bus turtingas, gėlės – džiaugsmas, paukštis – kelionė, pilis – turtingas gyvenimas. Taip pat galima deginti suglamžytą popierių. Iš šešėlių, gaunamų sukiojant padėklą, spėjama ateitis. Išjungus šviesą, vienoje stalo pusėje pastatoma deganti žvakė, kitoje pusėje - į dubenėlį įdedamas suglamžytas popierius. (Galima jį padegti, tik svarbu, kad jis nesubyrėtų į pelenų krūvelę). Ateitis spėjama pagal šėšėlį ant sienos - jei jis panašus į laivą, laukia kelionė, jei į karūną - laukia garbė ir šlovė, ir t.t.

Reikalingas dubuo su vandeniu. Prie kraštų prilipinami lapukai su žodžiais "Taip", "Ne", "Nezinau". Į vandenį dedama žvakutė. Žaidėjai klausia norimo klausimo ir pamaišo pirštu vandenyje aplink žvakutę. Prie kurio atsakymo žvakutė priplaukia, tas ir yra atsakymas į klausimą.

Spėjimas su žiedu. Įpilama pusė stiklinės vandens ir iki jo paviršiaus leidžiama užnertas aut plauko auksinis žiedas — po tiek metų ištekės, kiek kartų į sienelę skambteli žiedas.

BURTAI IR SPĖJIMAI LAUKE

Pagal dangų Kūčių naktį galima nuspėti orus. Jeigu jis nusėtas smulkiais baltais debesų kamuoliukais — metai žada būti derlingi. Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi — seksis visus metus, būsi laimingas, bus saulėti metai, geras derlius. Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus — irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų, uogų, obelys derės. Jei vaismedžiai Kūčių dieną apšerkšniję ar gausiai apsnigti, tai irgi gero derliaus ženklas.

Jei Kūčių vakarą sninga arba lyja — bus geri metai. Dideliais gumulais — „bobų kąsniais“ sninga — bus geri bičių metai. Jeigu debesys dideliais gabalais plaukia — bus geras bulvių derlius. Jeigu lyja — bus derlingi metai, gerai žolė augs. Jei Kalėdos be sniego — bus vėlyvas pavasaris, baltos Velykos: „Jei per Kalėdas su ratais, tai per Velykas su rogėmis“. Jei pastogėse kabo ilgi varvekliai, bus karšta vasara. Jei šaltos Kūčios — bus gražios Velykos, šiltas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius.

Po Kūčių vakarienės galima visiems aplankyti sodą. Tikėta, kad norint jog vaismedžiai geriau derėtų, juos reikia apkabinti arba vaikai gali bėgti juos papurtyti. Pro sodą reiktų eiti neskubant, kad žiedai pavasarį nenubyrėtų. Medžius galima aprišti per Kūčių vakarienę buvusiais po stalu šiaudais, kad vaisiai geriau derėtų.

GYVULIŲ KALBOS

Viena iš gražių Kūčių pasakų – tikėjimas, kad šią naktį gyvūlėliai prakalba žmogui suprantamu balsu. Gyvulių kalbą ne visiems lemta girdėti — galima išgirsti tik atsitiktinai, sakydavo, kad gyvulių šneką galima išgirsti prieš 12 vai., kol gaidžiai neužgiedojo. Gyvuliai šia naktį matą ateitį, žiną paslaptis. Netyčiomis išgirdus kaip jie kalbasi, panašiai kaip ir per Jonines radus paparčio žiedą, galima sužinoti, kur paslėpti pinigai ir kiti turtai.

Miegojo arklidėje vaikis ir girdėjo, kaip vienas arklys kitam sako: „Ėskim, ėskim, reikės rytoj sunkų vežimą tempti, nes mūsų Jonas iškas, lobį ir įvers į vežimą maišą pinigų”. Kitas jam atsako: ,,Gerai, kad netoli, — iš po epušės, kur darže yra“. Kitą dieną nuėjo vaikis į tą vietą ir rado ten lobį; pamatė šeimininkas ir paklausė, kaip jis sužinojęs, kur lobis. Jonas atpasakojo arklių žodžius. Kitais metais per Kūčias šeimininkas nuėjo klausytis, ką šnekės arkliai; išgirdo, kaip vienas pasakė: Ėskim, ėskim, reikės rytoj sunkiai traukti — kai numirs mūsų šeimininkas, vešim jį į kapus“. Parėjo šeimininkas i trobą, atsigulė ir mirė.

Seniau tokiomis gyvūlėlių kalbomis protingi žmonės pasinaudodavo. Štai tėvas nueidavo į tvartą, o grįžęs pasakodavo ką atseit girdėjo gyvulėlius kalbant, kad vaikai būtų darbštesni, kad klausytų ir pan. Neprošal ir mums tokia praktika su savo mažamečiais vaikais pasinaudoti. Galima Kūčių vakarą papasakoti istorijų apie kalbančius gyvulėlius (kad ir šuniukus ar kačiukus), o ryte papasakoti ką pavyko išgirsti, kad ir mamai su tėčiu prausiantis ar vidurnaktį prabudus nueit į tualetą.

Na o pabaigai graži Kūčių vakaro pasaka, kuria galite palydėti savo mažylius į sapnų ir miego karalystę.

 

GRIGO RATAI

Buvo Kūčių diena. Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė. Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą prie durų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.

- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo. Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkišusi duonos riekę ir sūrio gabalą.

- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.

- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.

Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.

- Tai ką, mano mielasis, pasakysi? - paklausė.

- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.

- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti.

- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.

- Tai nakvynės nori?

- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. - Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.

- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.

Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko. Ir taip matytos. Jis šeimininkės paklausė, ar ta nemačiusi jo kada.

- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją. Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.

- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti. Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.

Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį. Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas:

- Prašom.

Durys buvo net neužsklęstos. Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis. To žmogelio vardas buvo Grigas. Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko. Turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:

- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.

Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.

- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.

- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.

- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.

Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.

- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.

- Kodėl nieko nesakei?

- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta. Sako, gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau. Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.

Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą, o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui. Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.

- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.

- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo. - Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo. Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:

- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.

Keleivis nusišypsojo. Jis net per drangą nepersisvėrė.

- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.

- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.

- Aš tikiu, kad rasim.

- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.

- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.

- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti. Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi. - Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti. Angeliukai uždegliojo žvaigždutes. Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.

- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia.

Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.

- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.

- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis.

- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. - Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.

- Tamsta sėdėk, o aš kumelei padėsiu. - Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.

- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos.

- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.

- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.

Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:

- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis.

Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo. Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips. Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.

- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia. Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų.

Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą, paskum atsisuko atgal.

- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.

Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.

- Ar kas atsitiko?-paklausė vienas.

- Įklimpom,- paaiškino Grigas.

Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.

- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.

Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų. Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo: vežimėly sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus. Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones, kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai didelei garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arkliai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės. Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:

- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse. Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >