Žodžiai apie meilę, sakomi jaunųjų

I variantas

Noriu eiti per gyvenimą, bet su Tavim, kad kelią rodytum...
Noriu nešti meilę ir noriu, kad man padėtum...
Noriu atsisėsti ant pasaulio krašto, bet su Tavim, kad saugotum...
Noriu pasiekti žvaigždę ir trokštu, kad mane pakylėtum...
Jei neisi Gyvenimu mano, aš pasiklysiu...
AŠ TAVE MYLIU....
Bet jei Meilės kartu mes nenešim, aš Meilės neteksiu...
Jei nesaugosi manęs ant pasaulio krašto aš nukrisiu...
O jei tu manęs nepakelsi, aš nieko nepasakius numirsiu... 

II variantas

Mums duotos dvi rankos laikytis, dvi kojos vaikščioti, dvi akys matyti, dvi ausys klausytis. Bet kodėl mums duota tik viena širdis? Ogi todėl, kad kita buvo duota kažkam kitam, kad ją surastumėm...

III variantas

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau. 
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.

IV variantas

Aš žinojau, kad būsiu laiminga, jei mylėsiu, jei klausysiu meilės balso, jei eisiu jos keliais, kad ir kokiais stačiais ir pavojingais. Ji apipila perlais, papuošia brangakmeniais ir negailestingai viską atima, palikdama nuogą. Ji pavydi lyg jauna mergaitė pajutusi pirmą kartą bučinių saldumą. Teškia į prarają, veda ir paklaidina. Duoda regėjimą ir apakina. Duoda poetui šviesą ir čia pat jį visai sumaišo. Suteikia tikrumą, bet kartu atsiveda blaškymąsi. Ji - didžiausia egoistė ir labiausiai aukojasi. Meilei pakanka meilės. Ji yra perdaug didelė, kad ją išsakytum ir perdaug maža, kad apie ją kalbėtum. Ir kas atspės, kur jos daugiau: jaunųjų glėbyje, senukų vienatvėje ar vienuolio tikėjime? Kas ją sugaus, jei ji nepagaunama kaip vėjas, nors mes jos pačiupti. Ji laikina kaip lauko gėlė ir amžina kaip žvaigždės. Ji viena vienintelė, bet neapsigaukim: mylim ne kartą, ji grįžta į širdį tų, kurie jos ilgisi ir net aplanko nepasiruošusius ir nelaukiančius. Ji - priešingybių vienybė, kurioje, lyg dangaus skliautuose, sutelpa milijonai mirtingiausių žvaigždžių - kaip kad ašaros būna saldžios ir karčios, kaip kad skausmas malonus. Jos sesuo - laimė, brolis - kančia. Aš sutikau ją ryto rasoj, o vakaro migloj ją pamečiau. Ji yra tai, dėl ko mes gyvename, dėl ko kenčiame ir dėl ko džiaugiamės. Ji yra viskas ir be jos nėra nieko. Ji yra Meilė... 

V variantas

Jei man reiktų rinktis: paskutinį kartą įkvėpti oro ar pabučiuoti Tave, savo paskutiniu įkvėpimu dovanočiau Tau, mylimoji, bučinį.

Prisimenu, kai mane pirmąkart bučiavai. Galėčiau prisiekt, kad tada tyloje išgirdau mūsų sielas viena kitai sakant: "gera grįžti namo"...

 

Būk pirma pakomentavusi

Norėdama rašyti komentarus turite prisijungti prie Planuokpati sistemos

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >