Motinos rankos

Rankos, motinos rankos...

Šitos senos ir jaukios rankos!

Ir ko tik jos nepatyrė, kur jos nebuvo, rankos!

Skraidė kaip gulbės tavo vestuvėse, rankos!

Kančia ir sielvartas kiekkart,

Kiek kartų laužė tas rankas...

Bet viską iškentė dalindamos,

Mus apkabindamos tos rankos!

Pernakt šviesos neužgesindavo tos rankos,

Lopšy kiekvieną judesį staiga

Apklostydavo budinti ranka...

Pajėgusios įveikti ir nudirbti viską, rankos,

Kieksyk į dangų kilo obeliskais,

Liūdinčios rankos,

Maldaudamos, kad grįžtų į namus

Sūnūs iš tolių svetimų...

Ant tų, dabar sugrubusių, gyslotų ir raukšlėtų rankų,

Ankūkas krykštaudamas ropščiasi iš lėto.

Ant tų pačių - dabar senelės rankų.

Ir kol jisai keturpėsčias šioj žemėj rėplins,

Tos rankos vėl jaunės, jaunės...

Tad išbučiuokim motinos rankas

Tad išbučiuokime širdingai

Mus apkabinančias, mus apdalinančias

Ta stebuklinga, vienintele pasauly šiluma!

(P. Sevaka)