Sakmė apie meilę

Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos-liko dukterys trys....
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių
Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių..
Taigi, buvo kitoms ji sesuo netikra
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra..
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn..
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
„Dukras man už vyrų išleisti jau verta“
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
„Tau kraičiu skiriu-išdidumą“
O vyrą įžymų ir gražų išrinko
Vyriausioji tapo žmona karininko,
Antrosios jaunikis-turtingas pirklys,
Besaikis godumas-jos kraičio dalis.
Trečiajai-poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jai dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit nors nebuvo kviesta.....
„Tau neskirsiu dalies“-
Tarė Velnias piktai,
„Teks tau vyrą, deja, susirasti pačiai..
Tave motina šaukdavo Meilės daina
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena..“
Atsiduso dukra ir nuleido akis
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada-pavadino ją Meilės vardu....
Ir keliauja Ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs - pamiršt negali...
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys Jos tau žemę ir dangų pakeis..
Ir ilgėsies tu Jos, neužmigęs nakčia
Abejonių ugnim degins sielą kančia....
Vieną švelniai Ji guos
Kitą-žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu Ją kitokiu vadins..
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau
Ją mums lemta pažinti anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti Jai abejingu
Tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ar nelaukta visai..
Kartais sako-kad ją siuntęs Velnias patsai..