Svajok neatsargiai
Svajok neatsargiai. Svajonės nesipildo. Jos yra uždirbamos. Aiškiai ir garsiai svajoti reikia, kad gautum galimybę, kaip plytą. Kad ją nugludintum ir jau pats tada statyti pradėtum. Kartais mums užtenka ir šiaudinio namelio, kaip tam paršiukui iš pasakos, nors norėjosi lyg ir daugiau, bet prisitaikome ir pasiduodame...
Svajonės yra uždirbamos nubalnotais keliais ir nudegintomis rankomis. Su mažai miego ir daug disbalanso. Kad kažkas ypatingo gimtų, turi daug ir netekti. Daug pasakų vaikams neperskaityti ir neapkloti užmigus… Pratrūkti ir šaukti radus menkiausią prisikabinimą, nes viskas tiesiog nebetelpa galvoje. Tokios būna tos svajonės. Kur skaudina, gelia ir atima jėgas.
Bet ateina ta diena ir už drąsą būna atlyginta. Tada skamba orkestrai visuose širdies vožtuvuose ir kraujas greičiau venomis vaikšto. Nesvarbu, ką bedarytume, reikia turėti aiškią viziją ir sekti, kada tau pametės tą pirmąją plytą. Ne dėdė balta barzda iš dangaus, ne šventas Gralis ar septintas Saturno žiedas tas galimybes duoda. Didžiausia galimybė dažniausiai būna lygiai už kampo. Tik kalbėti reikia! Ir jokių tylių svajonių. Visi, kas moko nepasakyti svajonės garsiai, tam ir moko, kad jos niekada nebūtų išgirstos! Kiekviena svajonė turi būti įžodinta, kad taptų gyva.
Svajokit neatsargiai. Ir tegu pildosi!
(pagal Liną Žilevičę)
