Parduotuve

Žodžiai laidotuvėms

I variantas

Ar tu tiki, ar tu žinai? Yra pasauliui planas kur kas didesnis nei tu numanai.
Ir horizontas driekiasi toli toli, kur kas toliau nei tu matai.
Kažkur aukštybėse šviečia dangaus namai sieloms visų.
Kviečiantys pavargusius mus nurimt, atsipūst nuo gyvenimo audrų.
Tu tai vadini mirtimi, bet žodis toks netikslus.
Nemirtingumas, kūno miegas saldus, tai, kas padaro mus vėlei laisvus.

Siela nepavaldi erdvės arba laiko pančiams, užgimus būti laisva.
Tad kam verkt ir gailėti mirčiai aplankius? Nemirtingumas – štai kas tai yra.
Pasaulio darbai visi užbaigti, ramybė apgaubia širdį.
Tai ne mirtis, ne pabaiga. Nemirtingumas lyg naujas posūkis upės vandenį plukdo.
Dabar tu tiki, dabar tu žinai apie pasaulio planą.
Mirties juk nėra. Nemirtingumas – tai dovana tavo sielai.....

II variantas

Akimirkai pajutau angelo prisilietimą. Visai šalia. Nors nieko nemačiau.
Akimirkai aš angelą jaučiau. Arti, labai labai arti. Siųstą paguodai nešti ant baltų sparnų.
Akimirką aš pamaniau, kad jis į skruostą pabučiavo ir Dievišką buvimą jo jaučiau.
Nei vieno žodžio guodžiančio netaręs, šis angelas paglostė širdį, kad nebūtų taip ilgu.

Akimirkai angelo sparnai lyg baltas sniego sapnas apgobė mane, jaučiau.
Ramus žinojimas, kad viskas bus gerai, užliejo sielą, kūną.
Nemirtingumo pažadas saldus įdėtas mirties lūpose užsnūdo.
Šiandien tu - nemirtinga siela amžinybės rūmuos, aš tikiu, žinau.

Akimirkai pajutau angelo prisilietimą. Visai šalia. Nors nieko nemačiau...

Mieli artimieji, iš tiesų, užmigus kūnui amžinu miegu, tikėkime, kad siela nemirtinga, amžina. Nors XXX nėra, bet laikas palietė tik jo kūną. Siela nemirtinga. Nemirtingumo ženklai tai ir mūsų prisiminimai apie jį, ir gyvenimo linijos pratęsimas per vaikus bei anūkus. Velionio nueitas gyvenimo kelias gražus ir prasmingas. Kažkam iš mūsų jis buvo pavyzdžiu bei paguoda. Kažkam mokytoju, patarėju bei ramsčiu, kai jo labiausiai reikėjo. Tikėkim, kad ir dabar jis yra visų mūsų užtarėju dangaus aukštybėse, globojančiu ir saugančiu kiekvieną, laukiančiu amžinybės rūmuose. Pagerbdami velionį, sukalbėkime visi kartu Amžiną Atilsį.

III variantas

Meilė niekada neišnyksta.

Mirtis nereiškia nieko.

Aš tik perėjau į kitą pusę.

Aš esu aš. Jūs esate jūs. Aš vis tebesu tuo, kuo jums buvau.

Galvokite apie mane.

Melskitės už mane.

Gyvenimas yra toks. Kodėl aš turėčiau išnykti iš Jūsų minčių, jei aš tik išnykau iš jūsų akių? Aš tik kitoje kelio pusėje...

IV variantas

Kiekvienas iš mūsų vieną dieną neišvengs susitikimo su savo paties mirtimi. Tai susitikimas su giliausia prigimtimi, savo slapčiausiuoju "Aš". Tai kelionė į naujus horizontus. Užkopus ant kalno mes nepasiekiame horizonto. Jis išnyksta. Bet atsiveria naujas. Kiekvienas naujas horizontas atveria naują pasaulį. Taip mąstydami mirtį galime įsivaizduoti kaip paskutinį horizontą. Už jo tavęs laukia giliausias tavo tapatybės šaltinis. Jame išvysi savo amžinojo veido grožį ir šviesą.

V variantas

Yra esatis, kuri žengia gyvenimo keliu drauge su tavimi. Ji tave lydi kiekvieną akimirką. Slapta seka visus tavo jausmus ir mintis. Ar esi vienas, ar su kitais, ji visada kartu. Kai gimei, ji su tavimi atsirado iš motinos įsčių. Sujaudinti tavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos nepastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali nenutuokti apie jos draugiją. Jos vardas mirtis.

VI variantas

Kartą Mokytojo paklausė, kur keliauja siela, kai žmogus miršta. Jis atsakė, kad niekur. Kur kitur ji galėtų keliauti? Kur kitur yra amžinasis pasaulis? Jis negali būti niekur kitur, tik čia. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad Amžinybė yra erdvinė. Nukeliame ją į nežinia kokią galaktiką. Tačiau Amžinybė nėra vieta, veikiau kitoks egzistavimo būvis. Mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame mes visą laiką judame. Mes pamirštame, kad nėra tokio dalyko, kaip tuščia erdvė. Visa erdvė pripildyta esaties, ypač esaties tų, kurie įgijo amžiną nematomą pavidalą.

 

Būk pirma pakomentavusi

 

Nuotraukų peržiūra

<  
  >